tel. 8 45 511236
el. p. vezimoteatras@gmail.com
Panevėžio
Lėlių vežimo teatras
Lėlių vežimo teatras
tel. 8 45 511236
el. p. vezimoteatras@gmail.com
Senais laikais, kai dar pildydavosi visi žmonių norai, gyveno medkirtys Goranas. Goranas buvo doras žmogus, kirto medžius ir tuo pelnėsi sau duoną. Vieną dieną jis išėjo į mišką savo darbo dirbti. Kerta medžius, ogi žiūri – stebuklai dedasi, nesikerta medžiai ir tiek. Visi miško gyventojai žinojo, kad tai piktojo burtininko Fu-Tu paskleisti burtai, tačiau kaip išskaidyti burtažodį, Goranui reikėjo suprasti pačiam.
Spektaklis apie Coliukę - gležną ir trapią, vos vieno colio ūgio mergaitę. Ji laisva, pati žingsnis po žingsnio atrandanti pasaulį. Regis, ją nuolat kas nors veda už rankos, nurodo kryptį, tačiau visą kelią ji privalo įveikti pati. Šis personažas savyje turi tiek tyrumo ir išminties, jog pranoksta visus. Išgyvenusi likimo siųstus iššūkius, ji neprarado tikėjimo šviesa, ėmė savimi pasitikėti.
.jpg)
Kaliausė - negyva, beširdė ir bejausmė baidyklė paukščiams atbaidyti. Spektaklio Kaliausė visus sužavės ir nustebins savo geraširdiškumu ir rūpesčiu.
Vidury kviečių lauko stovi vieniša kaliausė Baisūnė. Vėjas plaiksto jos skylėtą apsiaustą, o ant jos krūtinės skamba varpelis. Tai nepaprastas varpelis, tai Baisūnės širdis. Pasaka apie daržo kaliausę, kuri rūpinosi sužeistu ir pasmerktu mirčiai gandriuku.
Sniego seniai - šio spektaklio herojai, besimėgavę pūga, šalčiu, sužino, koks likimas jų laukia pasirodžius pavasarinei saulei. Jie keliauja ieškoti saulės, norėdami susitarti, pasikalbėti, pakeisti saulutės pavasarinius planus. Tačiau varnai sniego seniams paaiškinus, kodėl saulutė pavasarį grįžta, sniego seniai atranda visai kitokius kelius.
Šioje pjesėje susipynusios dvi pasakos ir gyvenimas. Nors spektaklio siužetas įtemptas ir energingas, moralas paprastas: už vaikiškas išdaigas Jakūbas, paverstas negražiu ilganosiu nykštuku, o Grėtutė – žąsimi. Užkeikimas dingsta vaikams tapus rūpestingiems ir geriems.
Tikriausiai nėra tokio vaiko, kuris nebūtų girdėjęs didžiojo pasakininko Vilhelmo Haufo vardo. Stebuklingi personažai ir magiški pasauliai užburia. Dar būdamas vaikas, Haufas skaitydavo vokiečių Brolių Grimų pasakas. Tai buvo pirmosios jo perskaitytos knygos. Didelėje senelio bibliotekoje nieko panašaus nebuvo radęs. Imlus, lakios vaizduotės berniukas užsikrėtė pasakomis. Tačiau tokių knygų buvo labai mažai, ir berniukas ėmė pasakas kurti pats. Išverstos į daugybę pasaulio kalbų, Haufo pasakos pateko į pasaulinės vaikų klasikos lobyną.
Pasaka apie Karalių ir Karalienę, kurie labai norėjo susilaukti vaikų. Burtininkė Akeba sutiko padėti. Tačiau kaip ir būna burtų pasaulyje, Akeba išdėstė aiškias taisykles, kurių Karalius ir Karalienė nesugebėjo laikytis. Gimusi Princesė, ant skruostuko turėjusi tris strazdanas, buvo vadinama Strazdanėle. Nors buvo prisaikdinta neišeiti iš namų, mergaitė jautė vis didesnį laisvės, „skrydžio“ poreikį. Vos pradarius pilies langines, Princesė Strazdanėlė išlėkė į pasaulį tapusi gražiausiu Strazdu.
Ši nedidaktinė, tačiau labai išmintinga istorija pasakoja apie Senelio nuotykius, kuriuos jis patiria norėdamas parduoti arba išmainyti vienintelį savo turtą Arklelį. Senelis sutikęs daugybę žmonių, keliaujančių su savo gyvūnais į miesto turgų, nepaprastai „naudingai“ išmaino maišą. Kiek nusivylęs, Senelis užsuka į miesto smuklę, kur sutinka turtingus pagyrūnus, svetimšalius. Senelis susilažina, sakydamas: „Senelė už tokius protingus mainus mane išbučiuos ir dar pasakys: Ką senelis padarys, viskas bus gerai“. Mūsų nuostabai, Senelis lažybas laimi išmintingos Senelės dėka.