Spektakliai

Svajotojas

Istorija spinduliuoja gaivumu ir tyrumu. Tai poetiškas pasakojimus apie neįtikėtiną augančio berniuko kasdienybę.  Išmintis, sklindanti iš siužeto vingių, priverčia įsiklausyti į žodžius, tinkamus ir vaikui, ir suaugusiajam. Istorija apie mažąjį svajotoją Džojų. Jo tyra vaikystė, begalinė vaizduotė stebina ne vieną suaugusįjį ir bendraamžį. Berniukas, nepaisant savo būdo, o gal kaip tik dėl jo, patiria skaudžių išgyvenimų. Tačiau eidamas duobėtu keliu, berniukas, nepamiršta tikėti šviesa ir svajoti. 

Filipas Bonoskis „Svajotojas“, rež. A. Markuckis

Tikra tiesa

Dėkingoje širdyje visuomet yra vasara.

Šešėlių teatro spektaklyje gyvenimiškos tiesos atskleidžiamos itin paprasta kalba. Spektaklis kvepia gaiva, vaikystės lengvumu ir džiugesiu. "Vasara vasara vasara, tai tokia stebuklinga vieta" . Vasarą daina pati dainuoja, o pievos augalai augina pasakos daigelį. 

Anne Sakse pasakų motyvais ,,TIKRA TIESA", rež. N. Indriūnaitė

Sprigtas

Kas nežino lietuvių liaudies pasakos apie šykštų Gaspadorių, kuris pasamdo berną Petrą, sutikusį tarnauti už sprigtą metų gale? Ir prasideda kova su nepaprastais priešininkais: jaučiais, velniais, laumėmis... Bet kaip ir visose pasakose gėris laimi.

„Sprigtas“, rež. V. Mazūras 

Lakštingala

Pasaka apie gyvenimą nuspalvinančią dovaną, kiekvienam savą: draugą, turtą, o kam ir Lakštingalą.

H. K. Anderseno pasakos motyvais „Lakštingala“, rež. V. Mazūras

Kinijos imperatorius, gyvenantis netoli Mėlynosios jūros niekada negirdėjo lakštingalos giesmės. Tačiau visose knygose, kurias tik jis paimdavo, rašė : „Lakštingala pats gražiausias sutvėrimas mūsų karalystėje“.

Našlaitė Elenytė ir broliukas Jonukas

Spektaklis - netradiciškai papasakota lietuvių liaudies pasaka, kuri žiūrovą apgaubs savo ramybe bei paslaptimi. Našlaičiai Jonukas ir Elenytė, ieškodami prieglobsčio, patiria dar daugiau išgyvenimų. Brolis pavirsta avinuku, o sesutė - auksine kuoja. Visgi pasaka baigiasi laimingai. Karalius, pažinęs savo tikrąją pačią, su Elena ir Jonu pasilieka ilgai ir laimingai gyventi rūmuose.

,,Našlaitė Elenytė ir Jonukas avinukas“, rež. Sergej Brižan

Raudonkepuraitė

Spektaklis apie geraširdę mergaitę – Raudonkepuraitę ėjusią aplankyti Senelės, gyvenusios kitame miško krašte.

Š. Pero pasakos motyvais „Raudonkepuraitė“, rež. V. Mazūras

Klasika tapusi, rašytojo Šarlio Pero pasaka visiems gerai žinoma. Tačiau nevertėtų apsigauti, kad spektaklis tai tik tiesmukas literatūros atpasakojimas. Režisierius – teatro scenos maestro Vitalijus Mazūras žaidžia siužetu ir forma, laužo juos, fantazuoja, priešinasi veikėjų stereotipams, negraudina žiūrovų dėl „baisiųjų vilko prarijimų". Maža paslaptis - Raudonkepuraitės lėlė - ekstravagantiška padauža su pašiaušta raudonų plaukų sruoga ant pakaušio.

Tigriukai ir drambliukai

Šiame spalvingame spektaklyje, tiek mažas, tiek didelis atras dalelę savęs. Trumputės, nuotaikingos pasakos labiausiai žavi savo paprastumu ir nerūpestingu nuoširdumu. Vaikystės pasaulis, suaugusiesiems atrodantis, kaip nelogiškas ir absurdiškas, įtraukia ir pažadina kūrybiškumą bei vaizduotę.  

D. Biseto pasakų motyvais „Tigriukai ir drambliukai", rež. J. Ivanova

Mažoji fėja

Senais laikais, kai dar pildydavosi visi žmonių norai, gyveno medkirtys Goranas. Goranas buvo doras žmogus, kirto medžius ir tuo pelnėsi sau duoną. Vieną dieną jis išėjo į mišką savo darbo dirbti. Kerta medžius, ogi žiūri – stebuklai dedasi, nesikerta medžiai ir tiek. Visi miško gyventojai žinojo, kad tai piktojo burtininko Fu-Tu paskleisti burtai, tačiau kaip išskaidyti burtažodį, Goranui reikėjo suprasti pačiam.

V. Rabadanas „Mažoji fėja“, rež. S. Želeskin

Coliukė

Spektaklis apie Coliukę - gležną ir trapią, vos vieno colio ūgio mergaitę. Ji laisva, pati žingsnis po žingsnio atrandanti pasaulį. Regis, ją nuolat kas nors veda už rankos, nurodo kryptį, tačiau visą kelią ji privalo įveikti pati. Šis personažas savyje turi tiek tyrumo ir išminties, jog pranoksta visus. Išgyvenusi likimo siųstus iššūkius, ji neprarado tikėjimo šviesa, ėmė savimi pasitikėti.

H. K. Anderseno pasakų motyvais „Coliukė“, rež. S. Želeskin

Gandriukas ir kaliausė

Kaliausė - negyva, beširdė ir bejausmė baidyklė paukščiams atbaidyti. Spektaklio Kaliausė visus sužavės ir nustebins savo geraširdiškumu ir rūpesčiu.

L. Kručlova ,,Gandriukas ir kaliausė" , rež. A. Markuckis

Vidury kviečių lauko stovi vieniša kaliausė Baisūnė. Vėjas plaiksto jos skylėtą apsiaustą, o ant jos krūtinės skamba varpelis. Tai nepaprastas varpelis, tai Baisūnės širdis. Pasaka apie daržo kaliausę, kuri rūpinosi sužeistu ir pasmerktu mirčiai gandriuku. 

Saulutė ir sniego seniai

Sniego seniai - šio spektaklio herojai, besimėgavę pūga, šalčiu, sužino, koks likimas jų laukia pasirodžius pavasarinei saulei. Jie keliauja ieškoti saulės, norėdami susitarti, pasikalbėti, pakeisti saulutės pavasarinius planus. Tačiau varnai sniego seniams paaiškinus, kodėl saulutė pavasarį grįžta, sniego seniai atranda visai kitokius kelius.                                                                                                                                                           

A. Veselovas „Saulutė ir sniego seniai“, rež. A. Markuckis

Nykštukas Nosis

Šioje pjesėje susipynusios dvi pasakos ir gyvenimas. Nors spektaklio siužetas įtemptas ir energingas, moralas  paprastas: už vaikiškas išdaigas Jakūbas, paverstas negražiu ilganosiu nykštuku, o Grėtutė – žąsimi. Užkeikimas dingsta vaikams tapus rūpestingiems ir geriems.

V. Haufo pasakų motyvais ,,Nykštukas Nosis“, rež. V. Mazūras

Tikriausiai nėra tokio vaiko, kuris nebūtų girdėjęs didžiojo pasakininko Vilhelmo Haufo vardo. Stebuklingi personažai ir magiški pasauliai užburia. Dar būdamas vaikas, Haufas skaitydavo vokiečių Brolių Grimų pasakas. Tai buvo pirmosios jo perskaitytos knygos. Didelėje senelio bibliotekoje nieko panašaus nebuvo radęs. Imlus, lakios vaizduotės berniukas užsikrėtė pasakomis. Tačiau tokių knygų buvo labai mažai, ir berniukas ėmė pasakas kurti pats. Išverstos į daugybę pasaulio kalbų, Haufo pasakos pateko į pasaulinės vaikų klasikos lobyną.